Apie Eleną J.Rudzinskas

     Kiekvienas kūrėjas į meno pasaulį ateina savo keliu. E.Andrulienės pirmieji žingsniai yra kuklūs ir labai moteriški.      

Parodose eksponuojami siuviniai, mezginiai. Kūrybinga dvasia nenurimsta. Sugebėjimas įžvelgti esmę ir prasmę supančio kasdieniško pasaulio, jautrumas spalvai ir linijai neišsitenka siaurose mezgimo “žaidimų taisyklėse”. Vaizduojamajame mene visa vidine galia ir sugebėjimai atsiskleidžia, sužydi. Tapybinėmis priemonemis, žiūrovui dešimtmečius sekančiam E.Andrulienės kūrybą, tarsi mozaikoje atsiveria autorės matoma visata. Poetiška asmenybės prigimtis Vilniaus senamiesčio peisažuose sugebėjo pabrėžti ne architektūros “sunkiąją masę” ar amžių paliktus pėdsakus, ne barokinę galybę su stogu apkarpyto dangaus lopinėliais, o vidurvasario saulės spindulių skvarbumą ir šilumą, pavasario vaiskų, skaidrų orą, tirpstančio šaligatviuose gyvo vandens blizgesį, jautriai mirgančius atspindžius langų stikluose, per mūro sienas griūvančius žalių medžųu sprogimus, o kai pavasaris ir guvus optimizmas ieško gyvybės apraiškų, tapytoja ima teptuku muzikaliai, grafiškai, lengvai lyg smuiko stygomis “vaikščioti” medžių šakomis, kamienais, šakelemis. žiūrovas ištraukiamas iš ciniškos, banalios, pilkos kasdienybės į jautųu, virpanįi, poetišką, kažkiek filosofuojantį, bet nevarginantį E.Andrulienės pasaulį. Spalvinę klausą ir tapybinės kalbos išraiškos galimybes autorė “repetuoja” natiurmortuose, pastelėse. Daugybėje natiurmortų su gėlėmis išbandomos faktūros, spalvų deriniai pulsuoja, lyg šventine minia vos įskaitomoje buities apsuptyje.Duonos kepalas statiškas ir kažką rimtą įprasminantis, bet šiltas ir gyvas baltos draperijos, lyg garuojančios šilumos, fone. Kitame natiurmorte - kėdė, besišypsanti keistu siluetu iš ant stalo išdeliotų balto porceliano kavos servizo indų.      Natiurmortuose geriausiai pasireiškia autorės meistrystė valdyti liniją, jausti jos vingius, virpesius, santykį su spalva, išryškejimą ir tirpimą spalvinėje dėmėje, šviesotamsoje. švelni tapybos maniera kartais sukuria keistą “sfumatto”, pereinanįi iš italų viduramžio tapybos.      Akvarelės technika neleidžia klysti, jautrumas ir švelnumas tik padeda autorei. Skaidrus potėpis, kruopščiai parinkti spalviniai deriniai - lyg sklendimas vandens paviršiumi.      E.Andrulienės kūryboje vertingiausias elementas yra jautrumas, paprastumas. Jei precizika ir tikslumas be atrankos taptų tokie tobuli kaip nuotraukoje, autorės kūriniai prarastų visą žaveįi ir šilumą, kuri kaip švyturys vilioja ir kaip židinys sušildo žūrovus.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas, tapytojas J.Rudzinskas 2002-06-20

apiemane: