Augalai - vaistai ir nuodai

AUGALAI - VAISTAI IR NUODAI

Ir į gamtą išvyka ne visada būna maloni, kartais užuot pailsėję, atsigavę - sunegaluojame, apsinuodijame. Kokių augalų verta pasisaugoti, o kurie gydo, tinka susižeidus ar peršalus! Apie tai, radijo klausytojams paprašius, „Sveikatos" laidoje pasakojo biologijos mokslų daktarė Eugenija ŠIMKŪNAITĖ. Šia tema ir jos straipsnis.

Nuodingi augalai. Pirmiau žvilgteilkime į tuos, kurie gali mums pakenkti.

Vienas iš vasaros malonumų — uogos, tačiau toli gražu ne kiekvieną uogą galima į burną dėti.

Šaltekšnis ir šunobelė - vidutinio dydžio krūmai, jų uogos tikrai neskanios; nepaisant to, vaikai jų prisivalgo gan dažnai. Visai pajuodusios, kai kauliukas sukietėijęs, tos uogos būna nenuodingos (tik stipriai vidurius paleidžia, tačiau žalių ar apyžalių uogų kauliukai minkšti, o sėklose yra ciano turinčių gliukiozidų. Tai jau - nuodas. Beje, panašiai gali pakenkti ir neprinokusios slyvos, vyšnios. Dėdami į kompotą neprinokusį obuolį ar kriaušę, sėklas taip pat meskime lauk.

Jei vis dėlto kas apsinuodijo uogomis su ciano junginiais, reikia kuo skubiau kreiptis į medikus. Patys tegalime patarti ligoniui išvemti, duoti daug gerti (tinka ir kava). Be to, reikia, kad ligoniui būtų šilta. Pravartu pasiimti ir uogų, vaisių, Kuriais buvo apsinuodyta, kad pamatytų gydytojas.

Sultingas, tarsi lipte prilipusias prie plonų stiebų raudonas uogas išaugina žalčialunkis - neaukštas, gal metro ar dar žemesnis krūmas.

Žaličialunkis žydi, anksti pavasarį, dar nesulapojęs. Jo žiedai gražūs (panašūs į alyvos), kvapūs, tad sodininkai mėgėjai dažnai parsivelka į sodybas, sodus. O suvalgius šio augalo uogų, - bėda; nuo dešimties, net mažiau uogų apsinuodijama taip stipriai, kad ne visada medikams pavyksta išgelbėti.

Apsinuodijus žalčialunkio uogomis, taip pat reikia duoti daug gerti (jei yra - gleivėtų skysčių) ir kuo skubiau kreipkitės į gydytoją.

Gražūs, sultingi, raudoni ir karklavijo vaisiai. Jie panašūs į japoniškus pomidoriukus. Tai iš tikrųjų pomidoro, bulvės giminaitis, bet nuodingas. Pavalgius jo vaisių, sutrinka kvėpavimas, širdies veikla. .

Karklavijas mėgsta drėgnas vietas, atpažinti jį lengva iš karpytų, panašių į bulves lapų, besidriekiančių ar kiek besivyniojančių stiebų ir gražių violetinių žiedų, taip pat panašių į bulves. Nuodingi ne tik karklavijo vaisiai, bet ir visas augalas.

Kmynų sėklos skanios ir kvapnios, visa bėda, kad taro kmynų netrūksta "giminaičių" su nuodingomis sėklomis, todėl neleiskime vaikams vieniems rinkti kmynų sėklų, ir juo labiau - vartoti jas.

Šiukšlynuose puikuojasi skėstašakis, baltais žiedais ir į kaštoną panašiais vaisiais augalas.  Jį vadina durnadalgiu, o botanikai — durnarope (Darata). Sėklos plokščios, inkstiškos.

Buvusiose pirtavietėse, prie akmenų krūvų galime rasti ir tabokos giminaitę - drignę. Jos žiedai murzinai gelsvi, violetinėmis gyslelėmis išmarginti, vaisiai - dailus ąsotėlis lyg su dangteliu, apgaubtas penkiadante taurele. Jos sėklos - aguonos dydžio, rudos.

Apsinuodijus durnarope ar drigne, pradedama kliedėti, sutrinka regėjimas, vėliau ir kvėpavimas bei širdies veikla.

Vaikai apsinuodija ir aguonomis. Būtų gerai, jei aguonų (ir laukinių, ir naminių) ragautume kuo mažiau. Ypač atsargūs turime būti su neprinokusiomis.

Ne veltui močiutės, darydamos aguonų pieną, sėklas kelis kartus plaudavo, kad neprinokusios, smulkios nuplauktų.

Eglynuose, mišriuose miškuose birte pabirę augalai gelsvai žaliais, lyg dobilų lapeliais, su baltais žemyn, nulenktais žiedų varpeliais. Tai kiškiakopūsčiai (žmonių vadinami kiškiarūgščiais, kiškio dobilais, rūgštažolėmis). Meluotume sakydami, jog augaluose nėra vitamino C. Yra, ir nemažai, bet dar daugiau - oksalo rūgšties, kuri „augina" akmenis, kaulų „ataugas", gadina inkstus. Todėl - nors skonis - malonus, gaivus - šiukštu, nevalia nė ragauti.

Augalų, kurių verta pasisaugoti, - nemaža, juos reikėtų pažinti, o jeigu abejojame, nežinome, koks augalas - jokių ragavimų. Ir pirmiausia išmokykime vaikus - nieko į bumą be vyresniųjų žinios.

Jeigu vis dėlto suvalgėme kokio nežinomo augalo sėklų, vaisių ir pasijutome blogiau, reikėtų kuo skubiau kreiptis į medikus. Net jeigu apsinuodijimo požymiai pradžioje ir neryškūs, atrodo, jog savaime praeis. Nereikia tuo pasitikėti,juoba, kad rimčiau apsinuodijus mūsų žinių ir priemonių galį nepakakti.

Yra augalų, kurie tinka arbatai, sriubai, kitiems patiekalams, tačiau ne visi juos gali valgyti.

Pavyzdžiui, miško česnako lapai gali pagardinti salotas, žiedynuose esančios mažos galvutės tinka prieskoniams. Tačiau jeigu esame linkę į stenokardiją - palikime ramybėje česnakus. Ir daržinių česnakų bei svogūnų tąsyk geriau atsisakyti (ypač turistaujant, kai daug judame).

Jei eidami į žygį užmiršome įsidėti morką, sriubą ar žuvienę puikiai galime pagardinti kmyno ar laukinės morkos šaknimis. Tik nepamirškime, kad daugelio morkų giminaičių šaknys labai nuodingos. Neleiskime šaknų kasti vaikams (ir graužti jas). Ypač pavojinga, pelkėse auganti nuokana. Jos šaknis lengva atpažinti - viduje tuščiomis skersinėmis pertvaromis padalytos.

Vietas miške, kurias apdorojo nuodingais chemikalais, žymi įspėjantieji ženklai, tačiau mes iš godumo ar lengvabūdiškumo kartais jų nepaisome: - susigundome medum, prisirpusiom uogom, grybų tiltais. Kartu galime surinkti tiek chemikalų, kad daugelį dienų jausime jų poveikį. Verčiau išsyk paklausyti miškininkų įspėjimo.

Augalai išvykoje gali ir pagelbėti. Pavyzdžiui, sužeistą koją, jei nieko geresnio neturime, laikinai galime aptvarstyti švariu vandens lelijos ar lūgnės lapu, nuplovę jį tekančiame vandenyje, kad būtų švarūs ir neliktų mokiuskėliū, dėlių ar kitos vandens gyvasties.

Jeigu nepasiėmėme sterilaus tvarsčio, baktericidinio pleistro (be jų nereikėtų iškylauti), į žaizdą galime įpilti neužterštoje vietoje (ne prie kelių) augusio gysločio lapų sulčių. Žinoma. gysločius (geriau tinka siauralapiai) reikia nuplauti. Vietoje gysločio gali būti ir kraujažolės lapų, jonažolės žiedų ir lapų, vingiorykštės, gluosnio, alksnio lapų sultys. Jei žaizda negili, ją galima patepti šių žolių košele. Jei žaizdą ilgiau teks gydyti tuo, ką rasime miške, plaukime ją stipria arbata iš gluosnio lapų, čiobrelio žolės (žolė - visas augalas be šaknų), vingiorykštės žolės, žiedų. Tokia arbata galime gydyti ir nutrintas vietas.

.. .Lauže virta arbata, sriuba, pelenuose keptos bulvės, kitas maistas - skanų skaniausias. Bėda, kad neįpratę šeimininkauti prie atviros ugnies labai dažnai nusiplikiname, nusideginame žarijomis. Nudegimo žaizdos, jei jos nedidelės, prie jų neprilipo sintetinės medžiagos - sterilios, tad begydydami neužterškime jų.

Kiekvieną nudegusią vietą reikia kuo greičiau atvėsinti, ir tik po to- patepti aliejumi, nesūdytais taukais, sviestu. Nudegintas, nuplikintas vietas galima patepti ir labai gerai sutrintų jonažolių bei riebalų tepalu (imame lygiai žiedų ar lapelių ir riebalų). Praverčia ir tomponai, suvilgyti nuovirais iš dezinfekuojančių (vingiorykštė, čiobreliai) ar sutraukiančių augalų (ąžuolo, karklų gluosnių lapai ir jaunų šakučių žievė, gilių, alksnių konkorėžiai). Stiklinei nuoviro imame gerą valgomą šaukštą nedžiovintos žaliavos.

Iškylaudami gana dažnai suviduriuojame. Priežasčių būna įvairių — neįpratę pavalgome daugiau žalėsių, dažnai dar nesukramtę, stačiais kąsniais, Tokie viduriavimai nemalonūs, tačiau sveikatai nepavojingi, ir juos lengvai galime apmaldyti arbatomis (iš sidabražolių žolės, ąžuolo, juodalksnio, karklų lapų ar jaunų šakučių žievės, alksnių kankorėžėlių). Praverčia ir stipri arbatžolių, ypač žaliųjų, arbata.

Kur kas blogiau, jei sunegaluojame užvalgę neplautų vaisių, atsigėrę iš abejotino švarumo šaltinio ar šulinio. Šiuo atveju negalima gydytis nei mėlynėm, bei arbatomis, stabdančiomis viduriavimą. Tuokart reikia gerti žarnyną dezinfekuojančių vaistų (besalolo) ar antibiotikų; o jei jų nėra, išvirkime stiprios bruknių, vingiorykštės žolės arba čiobrelių arbatos.

Kad ir kokia būtų išvyka, paėjėti visada tenka daugiau ir kitokiu keliu, negu vaikščiojame namuose. Tinkamas apavas - viena iš būtiniausių sąlygų, kad išvyka gamtoje būtų maloni ir sveikatai naudinga,.

Apavas turi būti nei per mažas, nei per didelis, neišsiklaipęs, kojai, įprastas- išnešiotas, pirštai ir kulnai turi būti apsaugoti oda ar tvirtesniu audiniu. Labai gerai, kai apavas su auliuku, čiurnos kiek suspaustos, bet nesuveržtos. Nedera į išvyką imti kojinių ir puskojinių su guma. Veržiant gumai ar kitokiai elastingai medžiagai, blogiau cirkuliuoja kraujas, koja pabrinksta, beregint prisitrina pūslės. Ir pavargstame greičiau. Be to, nereikėtų pamiršti, kad tokios kojinės (ypač vaikams maunamos) išugdo venų išsiplėtimus. Kelionei tinka vilnonės ar medvilninės kojinės, o ne sintetika. Prieš kelionę kojas pravartu nuplauti stipria ąžuolo žolės ar alksnio konkorėžių arbata.

Pasirenkame išvykai gražių gražiausią dieną, o žiū, šasterėjo vėjas, prapliupo lietus, jau ir dantimis kalename, gerklėje kačių nagus jaučiame.

Net ir nelabai užsigrūdinusiems nėra pavojinga sušlapti, sušalti, bet reikia kuo greičiau sausai persirengti, sušilti. Jei sausų drabužių nėra, labai pravers kaitrus laužas, tik apie jį kuo daugiau judėkime. Dalį drabužių džiovinkimės ant kūno,  kitus prie laužo. Kad greičiau sušiltume ir iš vidaus  išsivirkime karštos arbatos, sriubos. Ne taip svarbu, ką išsivirsime pirma, kad tik išvirtume greit. Arbatai tinka ne tik arbatžolės, bet ir čiobreliai, vingiorykštės žolė, gluosnių lapai (jų imame po 1 arbatinį šaukštelį stiklinei gėrimo). Labai gerai, jei drauge su arbata išgersime ir vitamino C arba suvalgysime (ar įsimaišysime į arbatą) vitaminingų uogų: bruknių, žemuogių, aviečių, spanguolių, mėlynių, vaivorų - ką rasime. Arbatą būtinai gerkime stipriai pasaldintą ir daug, 3-4 puodelius, Greit sriubą galime išvirti iš bet kokių mėsos ar žuvies konservų. Dar geriau, jei turėsime šaukštą miltų ar džiuvėsių jai patirštinti - tirštos geriau šildo. Sriuba bus kaip vaistas, jei paskaninsime ją mėtomis (tinka visos, bet geriau šaltmėčių - kvapas skanesnis), čiobreliais ar kmynais.

Jei apdžiūvus, šilto užvalgius ir atsigėrus vis dar šaltį jaučiame, reikia šiltai apsisupus - gulti ir gydomosios arbatos išgerti. Arbatai tinka liepžiedžiai, bruknių šakutės, vingiorykštės ar dirvinės našlaitės, taip pat čiobrelio, raudonėlio žolė (valgomasis šaukštas žaliavos - stiklinei). Jeigu išsimiegojus bloga savijauta nepraėjo, ko gero ir karščiuojame"?, verčiau grįžkime namo.

Peršalę dažniausiai pradedame kosėti, parausta gerklė. Ją skalaukime vingiorykštės, dirvinės našlaitės ar čiobreliu žolės arbata. Tinka ir raudonėlio, jonažolės, kraujažolės ar gluosnio lapų arbatos.