Česnakas

Apie česnaką ir avižas

Iš senų 20 a.II p. straipsnių

Česnako kvapas nevalgiusiam jo tikrai nemalonus, tačiau česnakas turi labai gerų savybių. Mokslininkai ištyrė, jog šalyse, kuriose žmonės labai gausiai vartoja česnakus, daug mažiau sergama ir mirštama nuo širdies ligų. JAV, kur česnakus mėgsta daugiausia išeiviai iš Pietų Europos, nuo širdies ligų  mirštama 4,5 karto dažniau negu Ispanijoje.

CesnakasŽinoma, vien česnakas nepadės išvengti ligų, tačiau jo gydomosios savybės vertos dėmesio. Beje, apie jas žinota iau labai seniai. Kilęs česnakas, manoma", iš pietvakarių Sibiro ir paplito gana plačiai.. Egipte rastame papiruse, išlikusiame iš 1600 m. p. m. e., aprašytas darbininkų, stačiusių piramidę, streikas. Jis kilęs dėl to, kad darbininkai negavę česnako. Beje, žinoma, jog statant kitą piramidę - Cheopso - 1600 sidabro talentai (tai didžiausias senovės piniginis vienetas, kai kur vienas ta'entas kaip svorio vienetas buvo lygus 26,2 kg) buvo išleisti česnakams, svogūnams ir porams, kuriuos suvalgė piramidės statytojai.

Maždaug prieš 3500 metų Egipte rašytame vadove minima, jog česnakai galima gydyti 22 įvairius negalavimus. Mūsų laikų mokslas daugelį senosios medicinos teiginių patvirtino. Tiesa, dabar ši daržovė nelaikoma vaistu nuo visų ligų, požiūris į ją santūresnis, teisingesnis.

Kas gi pasitvirtino iš tų savybių, kurias česnakui priskirdavo anksčiau? Nuomonė, jog česnakas „valo arterijas", t. y. trukdo ant jų kauptis riebalams. Česnakas puikiai padeda įveikti slogą, lengvina kosulį. Be to, česnakai veikia panašiai kaip antibiotikai. Tarybinis mokslininkas Borisas Tokinas atrado, jog šioje daržovėje yra daugiausia nei kituose augaluose fitoncidų. Tai  tokios apsauginės medžiagos, kurios geba slopinti bakterijų, grybelių ir pirmuonių augimą arba užmuša jjuoa. Stipriausiai fitoncidai veikia tuo metu, kai išskiria, todėl česnakus reikėtų valgyti išsyk, kai paruošiami, be to juos reikia gerai kramtyti,.

Tyrimai parodė, kad česnako aliejuje esantys fitoncidai užmuša bakterijas * ligų sukėlėjas, o naudingą mikroflorą, esančią virškinimo trakte, palieka nepaliestą.

Liaudies medicina česnakus laiko vaistu nuo padidėjusio kraujospūdžio. Eksperimentai parodė, kad tada, kai kraujospūdis pakilęs ne dėl inkstų sutrikimo, česnakas iš tikrųjų dažnai padeda.

Česnako preparatais  gydomos žaizdos. Ta proga pridursime: žmonėms, kurie kenčia nuo spuogų, taip pat česnakas galėtų pagelbėti. Vos jiems pasirodžius, reikėtų uždėti kompresus iš sutrintų česnakų.

Indijos kardiologai atliko tyrimus, kurie parodė, jog česnakai (svogūnai taip pat, tačiau menkiau), valgomi su riebiais patiekalais, mažina cholesterino kiekį kraujuje.

Taigi česnakas - vertinga daržovė, tačiau ką gi daryti su nemaloniu jo kvapu? Kai kas bando jį sušvelninti, užgerdamas pienu, kava, užvalgydamas petražolių, kitų žalumynų. Tačiau vis dėlto česnako kvapas išlieka, todėl, jeigu nenorime, kad aplinkiniai į mus šnairuotų, česnakus valgykime namuose, kai nesiruošiame niekur eiti.

Česnako kvapas būna ne toks stiprus, kai jį valgome su apkepu, sriuba ir t. t. Keletą tokių receptų siūlome išbandyti.

Sriuba su česnakais.

Litrą pieno atskiedžiame vandeniu (iki 1 litro) ir įdedame 6 dideles sutrupintas česnako skilteles. Kol viskas užvirs, 2 šaukštus sviesto sutriname su dviem šaukštais miltų, kol pasidarys vientisa košelė. Vis ją maišydami, po truputį dedame į sriubą ir ten plakame. Sriuba turi po truputį (ant mažos ugnies) virti. Kai viską sudedame, nukeliame sriubą nuo ugnies ir plakame toliau, dėdami į ją 2-3 kiaušinio trynius, išplaktus kitame inde šakute. Į trynius dar įlašiname keletą citrinos sulčių lašų. Ipillę į sriubą trynius, pilame baltymus. Turėtume gauti gana tirštą sriubą - kremą. Ją galime valgyti su žirneliais, pakepinta duona.

Jeigu turime mikseriį galime pagaminti česnako majonezą, {mušame į mikserį kiaušinį, įpilame pusės citrinos sultis ir 3-4 nuluptas česnako skilteles. Viską išmaišome. Po to, neišjungdami mikserio, per tarpelį dangtelyje iš lėto pilame maždaug pusę stiklinės aliejaus. Po to pasūdome ir, jeigu mėgstame, įmaišome arbatinį šaukštelį garstyčių. Jeigu majonezas pernelyg tirštas, jį galima atskiesti grietine arba sultimis.

Ispanai bulves valgo su česnako padažu. Jam reikia dviejų česnako galvučių. Tai maždaug 30 skiltelių, iš pažiūros atrodo nepaprastai daug, tačiau valgysime juos ne žalius, tad jie nebus tokie aštrūs. Išgliaudytas česnakų skilteles patroškiname su 4 šaukštais margarino ar sviesto. Troškiname uždengtame inde, ant silpnos ugnies. Česnakai neturėtų prikepti, parausti. Patroškintus česnakus sumaišome su 2 šaukštais miltų ir stikline pieno. Maišydami užverdame, o po to plakame mikseriu, kol bus vientisa, tiršta masė. Karštą padažą įmaišome į 1,5 kg virtų ir sutrintų į košę bulvių. Jeigu reikia, pridedame kiek pieno ir išsyk valgome.

Bulvių apkepas su česnakais. Tai prancūzų, didelių bulvių mėgėjų, receptas. Apkepui reikia keturių nelabai didelių bulvių (maždaug 250 g). Jas nulupame, nusausiname ir supjaustome plonom skiltim. Indą apkepui įtriname česnakais, po to margarinu ar sviestu. Dedame bulvių skilteles eilėmis, o tarp jų - tarkuoto fermentinio sūrio eiles (jo taip pat reikia 250 g). Prieš dėdami sūrį, kiekvieną bulvių eilę pasūdome, įberiame pipirų, jei turime - tarkuoto sviesto, truputį sutrinto česnako (jo iš viso reikės 2-jų skiltelių). Ant sūrio sluoksnio dedame kiek sviesto. Viršutinis sluoksnis - sūrio. Jį išlyginame ir užpilame ant viršaus stiklinę pieno. Kepame maždaug 40 minučių, kol sūris taps auksinės spalvos. Beje, vietoj sūrio gali būti kietai virtų kiaušinių (jų reikia 3-4) skiltelės. Tada vietoj pieno galima užpilti grietinės.

Avižų dribsniai

Na, o dabar — apie avižų dribsnius. Daugelyje šalių šių dribsnių košes žmonės valgo kasdien. Kodėl jie tokie populiarūs? Tai nekaloringas maistas, kuriame yra baltymų (100 g virtų dribsnių — 2,8 g), įvairių kitų medžiagą, cinko (per 30 mg), o jo ne taip daug mūsų maiste. Cinko avižų dribsniuose yra dvigubai daugiau negu obuoliuose ir kriaušėse. Nevirtuose dribsniuose yra ir tokių mikroelementų, kaip molibdenas, boras, kobaltas (beje, todėl arklių, ėdančių daug avižų, kailis taip dailiai žvilga).

Avižos turi ir trūkumų. Jose yra šiek tiek rūgšties, kuri organizme sudaro netirpstančius junginius, dalis jų ,,nusėda" ant sąnarių. Tiesa, yra išeitis - reikia užgerti dribsnius pienu, be to, praktiškai dribsniuose šios rūgšties nelieka.

Grožio salotos

Vis dėlto avižų dribsnių reikėtų valgyti ir nevirtų. Siūlome išbandyti deserto receptą, kuris net vadinamas „grožio salotomis", nes padeda išsaugoti jaunatvišką žvalumą. Ruošiamos šios salotos taip: 3—4 šaukštus avižų dribsnių užpilame 6 šaukštais šalto virinto vandens ir palaikome pusę valandos (galima ir visą naktį). Po to įdedame šaukštelį medaus (jo galį būti ir mažiau, jis dedamas dėl skanumo), 7—10 sutrupintus lazdyno riešutus, 6 šaukštus pieno ar grietinėlės, varškės, pusės citrinos sultis, stambiai sutarkuotą obuolį ar kitų turimų vaisių (žiemą gali būti šaldyti ar iš kompoto). Viską išmaišome ir valgome užgerdami pienu ar vaisių kokteiliu, čia pateiktos proporcijos - 2 porcijoms.

Avižų dribsnius galima paruošti ir taip: vakare į didelį termosą įberiame stiklinę dribsnių ir užpilame dviem stiklinėmis ką tik užvirinto pieno. Išmaišome ir uždarome termosą. Ryte turėsime gatavus pusryčius. Dribsnių košę tereikės pasūdyti ar pasaldyti (kaip kas mėgsta). Be to, į ją galima įdėti saują nuplautų razinų, ant viršaus užberti saują išlukštentų saulėgrąžų, arbūzo sėklų arba sutrupintų riešutų - ko turime. Užgeriame košę pienu.