Augintiniai vieni

Kuo užsiima mūsų augintiniai, kai mūsų nėra namuose? Miega, žaidžia, liūdi? Prisiėmę atsakomybę už jų gyvenimą, mes turime išmokyti juos ištverti ir išsiskyrimą, nors ir laikiną.

 Prieš parsinešdami į namus katę ar šunį, paprastai apgalvojame, kuo augintinį maitinsime, kur gydysime, kiek lėšų prireiks jam išlaikyti ir su kuo jį paliksime, kai susiruošime atostogauti. Tačiau pamirštame apie tai, kad įtempta mūsų dienotvarkė priverčia keturkojį globotinį ilgam palikti visiškai vieną...

Šuo kandžiojasi

„Mano trejų metų mišrūnė nė už ką nenori namie likti viena, nors prieš išeidami iš namų nemažai laiko praleidžiame kartu su ja vaikštinėdami lauke. Kol mūsų nėra, apverčia visą butą aukštyn kojomis. Graužia drabužius, avalynę, knygas ir net... sienas. Ką daryti?"

;„Mes auginame metisą, jam 5 metai. Kai tik pradedi rakinti duris, jis garsiai lodamas lekia pasitikti, nors namuose nebuvai vos pusvalandį".

 „Mūsų 10 metų kokerspanielis paniškai bijo namuose likti vienas. Loja valandų valandas taip, kad jam pačiam darosi bloga - liežuvis nukąra ligi pat žemės"...

Tokių istorijų - tūkstančiai. Kas daro įtaką gyvūno elgesiui - instinktai, genetika, blogas auklėjimas, aplinkybės? Kiekvienas atvejis - individualus. Norint surasti sprendimą, svarbu sužinoti priežastį.

Žymus zoopsichologas Konradas Lorencas įrodė, kad, pavyzdžiui, paukščiukai renkasi į „mamas" tą, kas pirmasis iškyla prieš jų akis su kažkuo panašiu į snapą. Vadinamasis imprintingas - įspūdžiai, kuriuos gyvūnas patiria pirmąsias valandas po gimimo. Nuo jų iš esmės priklauso, kokį charakterį ateityje turės gyvūnėlis, bus mielai bendraujantis ar atsiskyręs paniurėlis, bailus ar pasitikintis savimi. Gyvūno charakterio formavimuisi reikšmės turi ir keli pirmieji jo auklėjimo mėnesiai (dažniausiai iki penkių). Ar dažnai keitėsi šeimininkai, ar dažnai buvo keliamasi iš vienų namų į kitus, ar daug aplinkui buvo kitų gyvūnų ir žmonių, ar užsiėmėte auklėjimu, o gal viską palikote savieigai, pasirūpinę tik maistu ir skiepais...

Patarimas. Jei norite, kad jūsų augintinis ramiai reaguotų į tai, jog yra paliekamas vienas namuose, reikia jį mokyti nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių. Jeigu pavėlavote, būkite kantrūs ir atkaklūs. Niekada nebarkite gyvūno. Priekaištai tik sustiprins kaltės jausmą ir chaosą jo sąmonėje. Gardėsiai - atpildas už gerą elgesį, abejingumas - už blogą - štai išmintingas veiksmų algoritmas.

Pabūk su manimi!

Padidėjęs šunų ir kačių nerimas dažnai būna susijęs su dėmesio stoka arba jo pertekliumi. Tai dvi vieno medalio pusės. Vieni šeimininkai, augintiniui vos krustelėjus, puola vykdyti visus jo kaprizus, kiti neranda nė minutės pabendrauti su gyvūnu. O juktai labai svarbu - kurti santykius gerbiant vienas kito nepriklausomybę, kai kiekvienas turi teisę į savo asmeninį laiką.

Patarimas. Jūsų katė ar šuo turi tvirtai žinoti, kad jų dienotvarkėje yra metas, kai priklausote tik jam. Tai laikas (tegul ir neilgas), skirtas žaidimams, bendravimui, auklėjimui. Tuomet ir jūs galite drąsiai reikalauti laiko savo asmeniniams reikalams, nepasiduoti gailių žvilgsnių ir inkštimo šantažui. Juk yra laikas žaisti ir laikas ilsėtis, laikas būti kartu ir laikas, kai reikia pabūti vienam.

Visiems reikia stabilumo

Dažniausios priežastys, dėl kurių mūsų augintiniai „staiga" pradeda blaškytis, graužti baldus, valandų valandas loti, kai lieka vieni, - permainos ir nestabilumas jų gyvenime. Jūs nutarėte, kad šunelis paaugo ir ėmėte didinti intervalus tarp pasivaikščiojimų. Pakeitėte darbą, namo ėmėte grįžti vėliau. Persikėlėte gyventi į kitus namus, padarėte remontą. Panašūs įvykiai daugumai naminių gyvūnų - tikra psichologinė trauma. Nesugebėdami patys susitvarkyti su tokia situacija, jie rodo mums ženklus.

Pamenate straipsnio pradžioje minėtą 10 metų kokerspanielį, kuris staiga tapdavo neramus, kai vienas likdavo namie? Paaiškėjo, kad visais jo gyvenimo metais namuose visuomet kas nors būdavo. Gaila, bet, panašu, tokio amžiaus šunį jau vėlu perauklėti...

O pati didžiausia kačių šeimininkų klaida - nuomonė, kad jas galima ilgai palikti vienas namuose. Tai išties labai nepriklausomi gyvūnai, tačiau jų poreikis būti mylimiems, sulaukti dėmesio ir švelnumo nė kiek ne mažesnis nei lojančių keturkojų.

Drąsiai galima teigti tik tai, kad meilė savo augintiniams padės ir jums, ir jiems įveikti bet kokią problemą. Kiekvienas gyvūnas, kuris bus įsitikinęs, kad jį mylite, ir jus dėmesį, kai esate namuose, šito nepamirš ir tuomet, kai būsite išėję.

Patarimas. Jeigu jūsų gyvenime prasidės permainos ar pasikeis įprastas dienos ritmas, skirkite savo augintiniui ypatingą dėmesį: ilgiau pabūkite kartu, iš senojo buto paimkite jo mėgstamą daiktą ar žaisliuką, neužmirškite pagirti ir paskatinti gyvūno už tinkamą elgesį.

Savarankiškumo pamoka

Mokykite savo šunį ar katę pasilikti vienumoje. Treniruotes pradėkite taip: palikite augintinį vieną vos kelioms minutėms, išėję į kitą kambarį, ir nuolat didinkite išsiskyrimo intervalą. Vėliau skirkite sudėtingesnę užduotį - išeikite iš buto, palikę augintiniui jo žaisliukus. Atkreipkite dėmesį į potencialiai pavojingus daiktus: elektros laidus, atidarytus langus. Nelaikykite namuose gyvūnams nuodingų augalų. Pasirūpinkite, kad gyvūnas nuolat turėtų šviežio vandens. Katėms reikėtų palikti sauso maisto (konservai greitai praranda savo maistines savybes) dienos porciją, nes jos ėda po truputį. Atminkite, kad maisto kokybė turi lemiamą įtaką jūsų augintinio sveikatai ir gerai savijautai.

KAI NIEKO NĖRA NAMIE...

Amerikiečių zoopsichologai ištyrė kačių elgesį tuo metu, kai šeimininkų nėra namie.Tam penkiasdešimties kačių šeimininkų namuose buvo įrengtos filmavimo kameros. Išaiškėjo, kad:

  • 21,6 proc. laiko katės praleidžia prie lango;
  • 11,8 proc. - žaidžia su kitais gyvūnais;
  • 7 proc. - laipioja baldais;
  • 6,3 proc. - slepiasi po stalu, spinta, lova;
  • 5 proc. - domisi žaisliukais;
  • 4 proc. - ėda ar apžiūrinėja ėdalą;
  • 1,7 proc. - tupi kriauklėje ar vonioje.

savaitė nr, 2, 2011 m. sausio 12 d. 37