Apie mane

Apie Eleną J.Godunavičienė

     Yra žmonių, kurie jautrumą grožiui, kūrybos impulsą nešioja savyje, ne visada net patys tai žinodami. Tačiau talentas nebūtų talentas, kaip ir ugnikalnis nebūtų ugnikalnis, jeigu vieną dieną neprasiveržtų, nepabustų, nes išmušė jo valanda... Panašiai buvo ir Elenos Andrulienės — dabar žinomos liaudies meistrės-tapytojos gyvenime. ..

     Kalbamės naujoje kooperatinėje dirbtuvėje miesto pakraštyje. Už didžiulių langų kvadratų — juodžalių eglių, pušų siluetai, saulė, slenkanti vakarop pro baltus beržų kamienus ir seną kaimo kryžių, lyg vartų sargą. Pilni namai gėlių: driekiasi vijokliai, įvairiaspalvės begonijos, vaškuolės, puansetijos, kaktusai, kinietiškos rožės — ko tik čia neprisodinta, nepuoselėjama, kaip ir darželyje po langu. Ant sienų paveikslai. Jų dešimtys: akvarelių ir pastelių, aliejiniais dažais tapytų drobių... Purpurinės aguonos, aiškiaregės saulės dukros — saulėgrąžos. Židinyje blyksinčios liepsnos atšvaitai slysta nuo vieno paveikslo prie kito, nuo ramaus žalsvo lygumų peizažo su gulinčia karve ir šieno kupeta, senos Bukčių kaimo trobos su gėlynu palangėje prie senamiesčio urbanistinių vaizdų su jaukia kiemų, bokštų ir stogų geometrija, kuri oi ne iš karto pakluso meistrei, neturėjusiai profesinio pasirengimo.. .

     Moteris tapo. Lengvai primerkusi akis, kažkaip majestotiškai ramiai. Spalvos gula ant blyškių jurginų žiedų. Natiurmortas su jurginais. Rudens gėlės. Gal tai simboliška šiandien, skaičiuojant gyvenimo brandos metus, renkant kūrybos derlių.

     Elena Andrulienė atspėja mintis, norą daugiau sužinoti apie ankstesnius dešimtmečius, kai gyvenimo ruduo buvo dar labai toli. Pakelia galvą, mįslingai nusišypso, ir be žodžių supranti, kad kūryboje metų laikus skiria tik didėjantis pažinimo troškimas, noras spalvomis išreikšti susikaupusią meilę gimtinės grožiui, skausmą, džiaugsmą ir viltį—visa, kuo turtinga pavėluotai kūrybon atėjusio žmogaus siela.

* * *

     Įsišnekame. Tyliai, lyg bijodamos sudrumsti vakaro jaukumą.

     Seniai tai buvo, gal prieš karą, kai Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytojas Jonas Vaitys paskatino piešti. Dabar tebeturi kelis iš tų metų išlikusius darbelius — nedidukes akvareles. Gal rinktis šį kelią? — galvodavo, nors traukė ir literatūra, žurnalistika. Viską savaip išsprendė karas. Kaip važiuosi į Kauną mokytis, jeigu ten šeimininkauja hitleriniai okupantai, jei virš miesto naktimis gaudžia bombonešiai. Reikia laukti. Ištekėjus, gimus dukrai, laukimas dar užsitęsė. Gyvenimas vertė apsispręsti, imtis darbo. Baigė medicinos mokyklą. Su šia profesija susiejo daug gyvenimo metų. Tuometiniai Respublikinio fizkultūros medicinos dispanserio lankytojai prisimena ilgai dirbusią malonią fizioterapijos skyriaus seselę.

     Posakį, kad laikas viską nusinešąs užmarštin, gyvenimas ne visada patvirtina. Yra dalykų, atradimų ir praradimų, kurie nesitraukia nuo žmogaus. Taip buvo ir su Elenos Andrulienės pomėgiu dailei. Vilties kibirkštis ruseno, primygtinai neduodama ramybės. O kad taip dar pabandžius? Gal ne vėlu? 1965-ųjų vasarą, dirbdama medicinos sesele Nidoje, nuliejo vieną kitą akvarelę. Daug skaitė apie dailininkų gyvenimą, kūrybą. Domėjosi liaudies meistrų primityvistų tapyba, bet suprato, kad ji pati jau per toli nuo kaimo kraičių skrynių raštų, vaikiškai skaidriai pavaizduotų žmonių švenčių. Gyvenimas ne tuo keliu vedė, jo patirtis širdžiai sakė, kad būtina rasti kitą, savą kelią, bet, ieškant jo, nenutolti nuo liaudies meno gelmių. Reikia mokytis, dirbti. Taip laukiamo patarimo, paramos nepašykštėjo dailininkas R. Kunca. „Imk popierių, pieštuką, akvareles ir padarysi“,— drąsino, kai baimė sukaustydavo. Neišjuokė, padrąsino. Visą gyvenimą prisimins. Vėliau labai pravertė dailininkų V. Ciplijausko, A. Šaltenio, R. Bičiūno, V. Rimkaus draugiškas žodis, kartais ir dalykiška kritika.

* * *

     Pirmasis viešas debiutas parodų salėse įvyko prieš penkiolika metų — 1972-aisiais. Tada Elena Andrulienė, jau liaudies meistrė, rengė savo mezginių parodą Liaudies meno salone. Apie šį pomėgį taip pat galima būtų daug pasakoti. Tarp melsvų, alyvinių (mėgstamos spalvos) suknelių, lino servetėlių kabojo keliasdešimt akvarelių ir piešinių. Dominavo jau minėti jūros, kopų, miško motyvai. Lankytojai susidomėjo mezgėjos tapybos bandymais, apie juos liko malonių įrašų atsiliepimų knygoje. Mezgimas ėmė trauktis, užleisdamas vietą atbudusiam pašaukimui. Delsti nebebuvo kada — ir taip jau daug metų praleista. Po darbo iki išnaktų tapė ir tapė, atsisakydama iškylų, išvykų, kitų pramogų. Bet neužsisklendė savyje, nes nemokėjo gyventi be žmonių artumo, nors jų ir niekada netapė. Prisimena, kaip kankinančiai nesisekė senamiesčio peizažai, esantys čia pat, už mažo langelio. Imdavo molbertą ir išeidavo skersgatvių pynėmis, ieškodama to vieno vienintelio vaizdo ir pati savęs... Nuo pastelės, akvarelės, leidžiančios išgauti paslaptingumo, trapumo niuansus, vis dažniau pereina prie kietesnių aliejinių dažų. Jais nutapė daug Vilniaus kampelių, kaimo peizažų, matytų kūrybinėse stovyklose, kuriose drauge su kitais liaudies meistrais beveik kasmet noriai dalyvauja. Įdomių darbų parsivežė iš Nidos, Ignalinos, Birštono, Latvijos. Po keletą paveikslų palikdavo seminarus globojančioms įmonėms, kolūkiams, turistinėms bazėms.

     Parodų iki šiol surengta nemažai. 40 tapybos darbų eksponavo 1973-iais metais — savo pirmojo jubiliejaus proga. Ne visi jie buvo giriami, bet liaudies menininkė nenusiminė ir jau nebedvejojo. Tų pat metų vasarą, po parodos Pilies skersgatvyje, pastelę „Duona“ ir du senamiesčio peizažus įsigijo LTSR liaudies meno draugija. Dabar fonduose jau nemažai sukaupta geriausių E. Andrulienės paveikslų. Juos noriai įsigyja žmonės privačioms kolekcijoms, jais interjerus puošia visuomeninės įstaigos. Antai vienoje „Vilniaus“ restorano salių kabo triptikas su senamiesčio vaizdais. Reikėtų suminėti, kad dalyvauta parodose Maskvoje, respublikinėse liaudies meno draugijos ekspozicijose. Nemažai susikaupė ir personalinių parodų, vykusių kas keleri metai sukakčių proga. Įspūdinga buvo prieš penkerius metus Foto meno draugijos salone surengta paroda. Joje, kaip ir toje, kurią lankome dabar, galėjai per darbus apžvelgti visą kūrybos kelią. Autorė, atrodo, liko ištikima sau, neprarasdama dviejų pagrindinių žmogaus krypčių — polinkio į peizažą ir natiurmortą, kuriame matome toli gražu ne vien gėles...

     Jei peizažo kompoziciją dažniausiai padiktuoja pati situacija, vaizdas, nuotaika, tai Elenos Andrulienės natiurmortuose neretai derinami netgi keistoki, iš pirmo žvilgsnio jokio tarpusavio ryšio neturintys daiktai, pvz., plaktukas, česnakas ir replės arba knyga, vaza ir kiaušinis. Bet autorė nesutiks, kad šie sugretinimai beprasmiški. Ją vilioja pati daiktų komponavimo galimybė, vos nuspėjamo ryšio jungtis. Galėtume tai pavadinti filosofine potekste, polinkiu į siužetinį natiurmortą. Iš tokių įsimena įvairaus variavimo su žmogaus kaukole triptikas, grėsmingai raudonas jo fonas, taip pat teminis darbas „Močiutės skara“, kur knygos, akinių ir juodos languotos skaros derinys aiškiai primena spaudos draudimo laikmetį, tradicines kaimo namų mokyklas. Dramatiškas teminis paveikslas „Sugrįžo“. Statybininkai iškasė surūdijusį šalmą. Tas, kuris kare jį dėvėjo, niekada nebegrįš...

     Daug įspūdžių prieš porą metų Elena Andrulienė parsivežė iš Vengrijos, kur Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos iniciatyva buvo surengta teminė jos darbų paroda „Vilniaus senamiestis“. Vengrai matė Muziejaus, J. Vito, Stiklių, kitų gatvelių senąją architektūrą, romantiškus kiemus ir stogų ritmiką.

* * *

     Kai Elenos Andrulienės klausia, ką ji nutapys ryt, poryt, ji bevelija patylėti. Sumanymų, norų daug. Tai liudija ir šioji paroda. Kam žadėti? Geriau padarys ir parodys. Be darbo nebūna, nebent tada, kai liga ilgesniam laikui prie lovos prikausto. Ir tai — ne, nes rankos sveikos. Piešia, skaito, rašo. Vienas iš didžiausių antrinių pomėgių — žurnalistika. Sunkiai besuskaičiuotum, kiek žinučių, reportažų, apybraižų, korespondencijų apie liaudies meną ir meistrus išspausdino laikraščiuose ir žurnaluose. Uoliai dalyvauja liaudies meno draugijos Vilniaus skyriaus veikloje, vadovauja tapytojų sekcijai, o tai irgi kelia nemažai rūpesčių. Dabar daug žmonių, nutapę vieną kitą saviveiklinį vaizdelį, jau veržiasi į draugiją. Atrinkti vertus ir kategoriškai neįsileisti vertelgų — nelengvas uždavinys. Beje, Elena Andrulienė tokiais atvejais nevengia pasakyti aštresnio žodžio, už kurį yra tekę ir nemalonėn patekti. . . Ataskaitiniuose susirinkimuose atvirai ir kritiškai vertina draugijos veiklą, nesidairydama patiks tai ar ne. Ne vien dabartiniais viešumo laikais, bet ir anksčiau, tiksliau — visada. Ir draugams bevelija sakyti tiesą į akis.

* * *

     Kažin ar tie keli štrichai bent kiek atskleidė Elenos Andrulienės kūrybos ir gyvenimo principus. Gal. Norėčiau dar beveik post skriptum pridurti, kad liaudies meistrės interesų ratas labai platus. Ji fotografuoja, daug keliauja, su įkvėpimu darbuojasi kolektyviniame sode, be to, yra puiki šeimininkė, bet kuriuo metų laiku galinti pavaišinti pačios konservuotais grybais, obuolių sūriu, šparaginėmis pupelėmis, kitais delikatesais. Stalas bus užtiestas mezginiais puošta ar siuvinėta staltiese. Už jo sėdės nauja megzta suknele apsirėdžiusi šeimininkė, kuri dalyvaus pokalbiuose apie naujausias knygas, spektaklius, spaudos publikacijas. Vakare ateis dukra, dirbanti ekonomiste, žentas — žinomas vaikų gydytojas, jau paaugę anūkai. Ir visiems čia bus gera.

Sakysite, ką tai turi bendro su kūryba? Turi, ir dar kaip! Bent aš taip galvoju.

Pagal 1988 m. išleistą katalogą Jadvyga Godunavičienė ELENE ANDRULIENĖ - JASĖNIENĖ

apiemane: 

Apie mane

... Sėdėjau prie meldais apžėlusio seno tvenkinio, basomis kojomis teliūskuodama vandenį. Buvo pati vasaros pradžia. Vidudienį nuo saulės kaitros net seno parko medžiai nelingavo. Atsklido gegutės kukavimas. Tyla ir ramybė manyje kėlė nerimą, ilgesį...

Tai pirmieji įspūdžiai, patirti gamtoje ir su prisiminimais atskli-dę iš ankstyvos vaikystės. Ir vėliau, ir visą gyvenimą giliai jaučiau gamtos didybės grožį. Ir ne tik ten, kur jis akivaizdus, kaip krištolo skambėjimas ar rožės žydėjimas. Įžvelgdavau grožį mus supančioje buityje, kasdieniniuose paprastuose daiktuose, kaimo grytelėje su palangėje žydinčiomis piliarožėmis, pievomis nulingavusiame vieškelyje, molio ąsotėlyje su įmerkta lauko gėlių puokšte. Matyti daiktai ar vaizdai susikomponuodavo į apibrėžtą kompoziciją. Nuo tada pamėgau piešti. Buvau romantikė ir savo ateitį siejau su daile. Lieti akvareles pradėjau jaunystėje, o vėliau... širdyje išpuoselėta, mintyse subrandinta tapyba išsiliejo paveiksluose apie 50-tuosius mano gyvenimo metus. Per penkiolika metų sukūriau ir atkartojau virš 1000 paveikslų.

Elena Andrulienė-Jasėnienė

 

apiemane: 

Apie Eleną J.Rudzinskas

     Kiekvienas kūrėjas į meno pasaulį ateina savo keliu. E.Andrulienės pirmieji žingsniai yra kuklūs ir labai moteriški.      

Parodose eksponuojami siuviniai, mezginiai. Kūrybinga dvasia nenurimsta. Sugebėjimas įžvelgti esmę ir prasmę supančio kasdieniško pasaulio, jautrumas spalvai ir linijai neišsitenka siaurose mezgimo “žaidimų taisyklėse”. Vaizduojamajame mene visa vidine galia ir sugebėjimai atsiskleidžia, sužydi. Tapybinėmis priemonemis, žiūrovui dešimtmečius sekančiam E.Andrulienės kūrybą, tarsi mozaikoje atsiveria autorės matoma visata. Poetiška asmenybės prigimtis Vilniaus senamiesčio peisažuose sugebėjo pabrėžti ne architektūros “sunkiąją masę” ar amžių paliktus pėdsakus, ne barokinę galybę su stogu apkarpyto dangaus lopinėliais, o vidurvasario saulės spindulių skvarbumą ir šilumą, pavasario vaiskų, skaidrų orą, tirpstančio šaligatviuose gyvo vandens blizgesį, jautriai mirgančius atspindžius langų stikluose, per mūro sienas griūvančius žalių medžųu sprogimus, o kai pavasaris ir guvus optimizmas ieško gyvybės apraiškų, tapytoja ima teptuku muzikaliai, grafiškai, lengvai lyg smuiko stygomis “vaikščioti” medžių šakomis, kamienais, šakelemis. žiūrovas ištraukiamas iš ciniškos, banalios, pilkos kasdienybės į jautųu, virpanįi, poetišką, kažkiek filosofuojantį, bet nevarginantį E.Andrulienės pasaulį. Spalvinę klausą ir tapybinės kalbos išraiškos galimybes autorė “repetuoja” natiurmortuose, pastelėse. Daugybėje natiurmortų su gėlėmis išbandomos faktūros, spalvų deriniai pulsuoja, lyg šventine minia vos įskaitomoje buities apsuptyje.Duonos kepalas statiškas ir kažką rimtą įprasminantis, bet šiltas ir gyvas baltos draperijos, lyg garuojančios šilumos, fone. Kitame natiurmorte - kėdė, besišypsanti keistu siluetu iš ant stalo išdeliotų balto porceliano kavos servizo indų.      Natiurmortuose geriausiai pasireiškia autorės meistrystė valdyti liniją, jausti jos vingius, virpesius, santykį su spalva, išryškejimą ir tirpimą spalvinėje dėmėje, šviesotamsoje. švelni tapybos maniera kartais sukuria keistą “sfumatto”, pereinanįi iš italų viduramžio tapybos.      Akvarelės technika neleidžia klysti, jautrumas ir švelnumas tik padeda autorei. Skaidrus potėpis, kruopščiai parinkti spalviniai deriniai - lyg sklendimas vandens paviršiumi.      E.Andrulienės kūryboje vertingiausias elementas yra jautrumas, paprastumas. Jei precizika ir tikslumas be atrankos taptų tokie tobuli kaip nuotraukoje, autorės kūriniai prarastų visą žaveįi ir šilumą, kuri kaip švyturys vilioja ir kaip židinys sušildo žūrovus.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas, tapytojas J.Rudzinskas 2002-06-20

apiemane: