Senovėje didžiosios krikščioniškos šventės (Kalėdos, Velykos, Sekminės) būdavo švenčiamos net tris ar keturias dienas. Kaip rašo A. J. Greimas savo „Lietuvių mitologijos studijose" („Tautos atminties beieškant", 1990) pirmoji šių švenčių diena buvo krikščioniška, o pašventys - dvi ar net trys dienos visiškai „pagoniškos". Mat šiomis dienomis žmonės melsdavo, kad Dievas duotų gražų orą ir gerai javus užaugintų, apsaugotų juos nuo ledų.

Ledų diena buvo švenčiama paprastai, laikantis tam tikrų draudimų: nepajudinti žemės, nesutrenkti jos kokiu nors staigiu judesiu, nedirbti jokių lauko darbų. Tai Perkūno reikalaujama pagarba žemei, javų augimo ir brandinimo partnerei. Ledų dienos prisakymas: melstis, savo maldavimais įgyti Perkūno prielankumą kad jis saugotų žmonių naudą nuo negerovių.

Senovėje žmonės tikėjo esant įvairių ženklų, nuo kurių priklauso sėkmė arba nesėkmė. Kai kas dar ir dabar, nors ir labai netikėdamas, stengiasi vengti nepalankių ženklų. Antai, pasakodamas apie savo sėkmę, dažnas skuba pabelsti į medinį daiktą, kad sėkmė nenusisuktų.

Mūsų senoliai žinojo, kad yra gerų ir blogų ženklų. Pavyzdžiui, saulei leidžiantis pamatyti voratinklį ir jame esantį vorą - sėkmė tikrai neaplenks. Jei voras voratinklyje leidžiasi prieš pat nosį - reikia laukti gerų žinių.

Yra ir daugiau gerų ženklų; pavyzdžiui, rytą išeinant iš namų pamatyti krūtimi maitinamą kūdikį; gatvėje vienu metu sutikti tris vienuoles; šeštadienį netyčia sudaužyti puodelį; aplenkti šieno vežimą čiaudėti prieš valgį (laukia maloni staigmena).

Norint išvengti nemalonumų, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui:

Pagal literatūros vadovėlį, išleistą Kaune 1931 m. (Z.K.)

Patarlės - tai sklandžiai išreikštos tezės, taikomos įvairiems gyvenimo reiškiniams. Jos - žmonių išmintis, nes patarlėmis tauta pasisako savo tradicijas, potyrį, pasaulėžvalgą.

Turinio atžvilgiu patarlės iškelia aikštėn įvairių įvairiausių gyvenimo atvejų. Vienomis patarlėmis žmonės pasako, kurių gyvenimo tiesų, dėsnių yra pastebėję; pavyzdžiui: