„LEDŲ DIENA"
- Smulkiau
- Kategorija: Šis bei tas
- Atnaujinta: 2023 m. gegužės 22 d., Pirmadienis 18:07
- Peržiūros: 3179
Senovėje didžiosios krikščioniškos šventės (Kalėdos, Velykos, Sekminės) būdavo švenčiamos net tris ar keturias dienas. Kaip rašo A. J. Greimas savo „Lietuvių mitologijos studijose" („Tautos atminties beieškant", 1990) pirmoji šių švenčių diena buvo krikščioniška, o pašventys - dvi ar net trys dienos visiškai „pagoniškos". Mat šiomis dienomis žmonės melsdavo, kad Dievas duotų gražų orą ir gerai javus užaugintų, apsaugotų juos nuo ledų.
Ledų diena buvo švenčiama paprastai, laikantis tam tikrų draudimų: nepajudinti žemės, nesutrenkti jos kokiu nors staigiu judesiu, nedirbti jokių lauko darbų. Tai Perkūno reikalaujama pagarba žemei, javų augimo ir brandinimo partnerei. Ledų dienos prisakymas: melstis, savo maldavimais įgyti Perkūno prielankumą kad jis saugotų žmonių naudą nuo negerovių.
Žemdirbystei galinčių kenkti gamtos jėgų sutramdymas kaimo visuomenei buvo toks svarbus, kad maldos „nuo ledų ir perkūnijos" buvo atliekamos kiekvienos didesnės šventės metu - per Petrines, Devintines, per Ilges, tik vietoj Perkūno vė liau imta maldauti krikščioniškąjį Dievą.
AR MOKAME PAJUOKAUTI? (pagal kalbininką J. Kabelką)
Liaudies kalboje daug kas juokiasi:
- juokiasi verdamos sukritusios bulvės,
- atšokęs bato padas,
- juokiasi puodas, kad katilas juodas.
- Ieškai rakto, o raktas ant sienos kabo ir juokiasi.
Taigi juoktis sveika, jeigu juokiasi ne tik žmonės, bet ir daiktai. Ne veltui sakoma: juokais iš svieto neišvarysi. Paprasti Lietuvos žmonės nuo žilos senovės mokėjo ir skaniai pasijuokti, ir švelniai, neužgauliai pajuokauti. Liaudies išmintis moko: juokis iš mažo, o ne iš seno, mažas nebebūsi, o senam reiks būti. Arba: nesijuok, kai kitas virsta, pasijuok, kai pats pargriūsi. Iš tiesų mūsų kalboje yra daug juokaujamų posakių, kuriais, neįžeidžiant žmogaus, šmaikščiai pašiepiamos ydos, pasijuokiama iš tinginių, apsileidusių, molio motiejų...
Ar žinote, pavyzdžiui, kaip norima atkreipti dėmesį į netvarkingai vilkimą drabužį: žiūrėk, pro penktadienį ketvirtadienis kyšo. Kai pro praplyšusį drabužį nuogas kūnas matyti, sakoma: „Mėsininkas žiūri pro audėjos langą. Kai laikrodis netikslų laiką rodo, sakoma: tavo laikrodis jomarkus rodo ir panašiai. Reikia tik pasiklausyti vyresnių žmonių, kurie dar prisimena tokius pajuokavimus. Būtų gerai juos užrašyti.
