Patarlės ir priežodžiai

Kategorija: Laisvalaikis
Atnaujinta: 2015 Geg 03, Sekmadienis 05:59
Peržiūros: 5571

Pagal literatūros vadovėlį, išleistą Kaune 1931 m. (Z.K.)

Patarlės - tai sklandžiai išreikštos tezės, taikomos įvairiems gyvenimo reiškiniams. Jos - žmonių išmintis, nes patarlėmis tauta pasisako savo tradicijas, potyrį, pasaulėžvalgą.

Turinio atžvilgiu patarlės iškelia aikštėn įvairių įvairiausių gyvenimo atvejų. Vienomis patarlėmis žmonės pasako, kurių gyvenimo tiesų, dėsnių yra pastebėję; pavyzdžiui:

1. Bendras arklys visada liesas.
2. Kur trumpa, ten ir trūksta.
3. Obuolys netoli terieda nuo obels.
4. Kur vėjas pučia, ten ir šakos linksta.
5. Varną ar prausk, ar neprausk - jis vis toksai.
6. Kieno galva, to ir valia.
7. Virbas nulūžta, virbų šluota nelūžta.
8. Ugnis negesinama išsiplečia.
9. Dėl ilgo liežuvio ne vienam ir dantys išgriuvo.
10. Kieno burna karti, tam ir medus nesaldus.
11. Gardus obuolys, kai nėra sargo

Kitomis patarlėmis aiškiai patariama, kas reikia ir ko nereikia daryti:

1. Ieškok kaip duonos - ir rasi.
2. Palengva eidamas, toliau nueisi.
3. Plėšk lunką, kad plyšta: kai prikeps, nebeįveiksi.
4. Lenk medį, kol jaunas.
5. Būk toks, koks nori rodytis - ir geras būsi žmogus,
6. Neteisk kito, kol jo kaily nesi buvęs.
7. Nenutvėręs už rankos, nesakyk - vagis.
8. Nekask kitam duobės: pats įkrisi.
9. Prieš vėją nepapūsi; prieš vandenį nepaplauksi.
10. Nebūk saldus, nebūk kartus: saldų nurys, kartų išspjaus.

Nemaža lietuviai turi patarlių ir apie Dievą, gerąsias ir piktąsias dvasias:

1. Viešpačiui Dievui esame visi lygūs.
2. Kas su Dievu, ir Dievas su tuo.
3. Nevaryk Dievo į medžius, nes paskui neišprašysi.
4. Vaikui krintant, angelas priegalvį pabruka; seniui puolant, velnias akmenį pakiša.
5. Eidamas su velniu obuoliauti, paliksi ir be krepšio, ir be obuolių.

Daugelyje patarlių minimi šventieji.

1. Iš tų pačių šventieji, iš tų pačių prakeiktieji.
2. Ne visada šv. Jono diena.
3. Kūrenas kaip šv. Jono ugnelė.
4. Lig šv. Jurgio turėk ir ožkai.
5. Nuo šv. Mataušo ir vanduo ataušo.
6. Šv. Ona - gera žmona: atvažiavo su šviežiu ragaišiu..
7. Nuo šv. Kazimiero pavaža krypsta.

Rečiau galima aptikti patarlėse mitologiniu elementų:

1. Nė saulės duktė jam neįtiks.
2. Šnypščia lyg žaltys, pieno negavęs.
3. Perkūno duktelė - skaisčioji gabelė.

Gerokai skiriama patarlėse vietos ir šeimos santykiams:

1. Kas tėvo motinos neklauso, valgo duoną sausą.
2. Motinos dūžis - sviesto gniūžis.
3. Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia.
4. Sūnus obuolius kremta, tėvo dantys atšimpa.
5. Sūnaus baramas, lipk ant krosnies, žento - nėšinkis laukan.
6. Duona ne marti: suvalgysi - ir nebėr.
7. Tarp dviejų nešiotojų vaikas be nosies.
8. Kad vaikas neverkia, motinai nerūpi.
9. Gyvenkim kaip broliai, mylėkimės kaip seserys.
10. Našlaičių ašaros akmenį perskelia.

Yra patarlių, susijusių su lietuvių tautos istorija ir jos santykiais su kitomis tautomis:

1. Ar eisi, luptas būsi, ar neisi luptas būsi (baudžiava).
2. Ką tu ten taip ilgai dirbi, kaip švedas ties Ryga.
3. Kas bus, kas nebus - žemaitis nepražus.
4. Baisiau už kryžioką nė velnias nemauruoja.
5. Vokietis ryja kaip arklys ir dirba kaip gaidys.
6. Vokietis juk lenda, lyg kiaulė per tvorą: juo muši, juo lenda.
7. Devyni gudai vieną ožį pjauna.

Reikia pasakyti, kad yra patarlių storžieviškų, o kartais ne aukštos ir moralinės vertės: juk žmonių yra visokių; visokių tad minčių jie išreiškia. Šit kad ir egoizmo idėjos patarlėse:

1. Miela brolis, miela sesuo - savi dantys dar mieliau.
2. Gėda ne dūmai: akių neišgrauš.
3. Pamislijęs šerk tėvo galvon.

Paprastai skiriamos patarlės nuo priežodžių. Pastarieji - lengvesnio turinio posakiai, neturį savyje gilesnės minties ir pamokomosios prasmės, pavyzdžiui:

1. Nei pakartas, nei paleistas.
2. Maudžia kaip dantį geliamas.
3. Kvailas per visą pilvą.
4. Kad tave Neris!
5. Akių pasiklausk!


Kitos patarlės (iš plėšomo 2002 m. kalendoriaus)

Duok, Dieve, ponams sotį, o žmonėms kantrybę.

Be žmogaus darbo ponai badu dvėstų.

Ponu patikėsi - gero neregėsi.

Vakar buvo naginė, šiandien čebatas.

Kai iš vyžos pastoja naginė, tai nežino kaip besididžiuoti.

Yra daug laimingų, bet daugiau vargingų.

Neduok, Dieve, kad iš ubago stoja ponas.

Dvarus padalino - naujų ponų prigamino.

Dangus - brangus, tik ponams patogus.

Didžiųjų vagių niekas nenaikina, o mažuosius karsto.

Kieno kišenė ilgesnė, to ir teisybė didesnė.

Už kyšį padarys plyšį.

Kurs gerai tepa - lengvai važiuoja.

Pinigui visur keliai atviri.

Auksinis plaktukas ir geležines lubas prakala.

Sidabrinė yla ir per sieną lenda.

Per auksą pragaran, per auksą ir dangun.

Kas turtingas, tas ir išmintingas.

Bagotas vagis ponu vadinamas ir už stalo sodinamas.

Bagotam visur durys atviros.

Turtingam ir aitvaras neša.

Jei biednas, tai ir durnas.

Pinigas prausia, pinigas ir purvina.

Gera naujiena pėsčia vaikščioja, bloga - raita jodinėja.

Dievas davė dantis, duos ir duonos.

Dievas davė giedrą, duos ir sveikatą.

Savam krašte ir saulė šviesiau šviečia.

Kiekviena pušis savo šilui ošia.

Kur mūsų nėra, ten ir upės pienu plaukia.

Visur duona su pluta.

Kylys kylį varo, o šlėga visus.

Ne tas ponas, kurio gražus žiponas.

Kur žmogus žmoniškas, ten ir darbas kitoniškas.

Geram visi geri, blogam visi blogi.

Ko pats nenori, to ir kitam nedaryk.

Menka žolė išdygsta ir nesėjama.

Blogos ausys gero žodžio neklauso.

Ką išsivirsi, tą ir valgysi.

Ką jaunas pasėsi, tą senas nupjausi.

Bėda yra, kad sermėga sermėgą ėda.

Vėjas kalnus griauna, žodis žmogų kelia.

Blogi draugai ir gerą išveda iš kelio.

Neteisk kito, kol jo kaily nesi buvęs.

Apmaudui pašokus, valdyk rankas ir liežuvį.

Nemaišyk kito puodo, žiūrėk, kad tavo neprisviltų.

Kas iš vyžos juokiasi, vyžos nevertas.

Lėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas.

Žmogaus - sprindis, panaberijos - sieksnis.

Tušti puodai garsiai skamba.

Kas su varna gyvena, varna ir krankia.

Puodas puodą peikia, o abiejų dugnai juodi.

Kieno burna karti, tam ir medus nesaldus.

Piktos gaspadinės ir duona rūgšti.

Nors ir medum teptum, vis degutu dvoks.

Raguota karvė visą pulką išvaiko.

Be valios nėra galios.

Nešluota pirkia piršlius išvaiko.

Nei jis Dievui tinka, nei jo velniui reikia.

Bėda su tokiu: koks vėjas pučia, po tuo linksta.

Jei vilko bijosi, tai vilkui ir tekši.

Nebūk per lėtas - dalies neteksi, nebūk per drąsus -akis išdegsi.

Mėšlą reik lenkti ne dėl baimės, bet dėl smarvės.

Kas lengvai ateina, lengvai ir išeina.

Girto malda, kaip vilko pasninkas.

Girtuoklio gerklė ir trobas praryja.

Jei nori būt geras, tai mirk, jei blogas - ženykis.

Gyvenimas be žmonos - lyg daržas be tvoros.

Kad ir ožkelė raguota, bile tik piniguota.

Gera ir dora motė vyrui kelią rodo, o bloga - užkerta.

Kurti namai be šunų, akli langai be vaikų.

Sūnaus garbė tėvo švarku dėvi.

Visi vienos motinos, ne visi vienos išminties.

Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia.

Sūnaus namai ne visada tėvą šildo.

Duok vaikui valią - pats būsi nevalioj.

APIE ŽMOGŲ

Meška ima jėga, o žmogus - razumu.

Protas kojas vaduoja.

Didelė išmintis mažoj galvoj sutelpa.

Koks paukštis, tokia ir giesmė.

Kokiam liekne augęs, tokiu ir atsiduoda.

Pasiutusių miltų pasiutusi ir košė.

Kas varna gimęs, lakštingala nečiulbės.

Alksniu gimęs, ąžuolu nebūsi.

Kuprotą oželį tik vilko dantis pataiso.

Juodo varno ir su muilu neišprausi.

Papratimas bjauresnis už prigimimą.

Nuo senatvės nėra nei daktaro, nei vaistų.

Sveikata ir už auksą brangesnė.

Ligoniui negelbsti nė auksinė lova.

Žuvis ieško gilumos - žmogus gerumos.

Visi dantys minkštą duoną mėgsta.

Nerasi tokio arklio, kuris avižų neėstų.

Viską Dievas davė, tik žmogaus norams galo nedavė.

Visų nagai į save riesti.

Kas kam rūpi, ant liežuvio tupi.

Geros galvos ne visiems dalijamos.

Ir gudri višta uodegą išsidilgina.

Vienas auga į protą, kitas - iš proto.

Neieškok kvailių su žiburiu, rasi ir patamsy.

Durno paukščio durna ir giesmė.

Žengi žingsnį ir žiūrėk, sakai žodį ir galvok.