„LEDŲ DIENA"

Žemdirbystei galinčių kenkti gamtos jėgų sutramdymas kaimo visuomenei buvo toks svarbus, kad maldos „nuo ledų ir perkūnijos" buvo atliekamos kiekvienos didesnės šventės metu - per Petrines, Devintines, per Ilges, tik vietoj Perkūno vėliau imta maldauti krikščioniškąjį Dievą.

AR MOKAME PAJUOKAUTI? (pagal kalbininką J. Kabelką)

Liaudies kalboje daug kas juokiasi:

• juokiasi verdamos sukritusios bulvės,
• atšokęs bato padas,
• juokiasi puodas, kad katilas juodas.
•  Ieškai rakto, o raktas ant sienos kabo ir juokiasi.

Taigi juoktis sveika, jeigu juokiasi ne tik žmonės, bet ir daiktai. Ne veltui sakoma: juokais iš svieto neišvarysi. Paprasti Lietuvos žmonės nuo žilos senovės mokėjo ir skaniai pasijuokti, ir švelniai, neužgauliai pajuokauti. Liaudies išmintis moko: juokis iš mažo, o ne iš seno, mažas nebebūsi, o senam reiks būti. Arba: nesijuok, kai kitas virsta, pasijuok, kai pats pargriūsi. Iš tiesų mūsų kalboje yra daug juokaujamų posakių, kuriais, neįžeidžiant žmogaus, šmaikščiai pašiepiamos ydos, pasijuokiama iš tinginių, apsileidusių, molio motiejų...

Ar žinote, pavyzdžiui, kaip norima atkreipti dėmesį į netvarkingai vilkimą drabužį: žiūrėk, pro penktadienį ketvirtadienis kyšo. Kai pro praplyšusį drabužį nuogas kūnas matyti, sakoma: „Mėsininkas žiūri pro audėjos langą. Kai laikrodis netikslų laiką rodo, sakoma: tavo laikrodis jomarkus rodo ir panašiai. Reikia tik pasiklausyti vyresnių žmonių, kurie dar prisimena tokius pajuokavimus. Būtų gerai juos užrašyti.