Italija, Monakas
2016 m. kelionė "Italijos gėlių pakrantė, aplankant Monaką"
Pirmoji diena. Išvažiavome šeštą val. ryto. Autobusas atvyko iš Kauno su kauniečiais. Diena apsiniaukusi, sėdime po vieną, nes yra láisvos vietos tų, kurie skrenda léktuvu. Važiuojame gražiu Lenkijos keliu kur kažkada gyveno jotvingiai, prusai, kraštovaizdis suformuotas ledynmećiu. Seinai, įdomi katedra, kur palaidotas Antanas Baranauskas. Sustojame atokvėpio Augustave.
Gidas jau skambino mūsų kelionių organizatoriui Donatui, greitai paimsime dar kelis keliauninkus, kurie paliko Lenkijoje po ekskursijos – apsilankymo Varšuvos didžiajame teatre. Lenkijoje augmenija pasidengusi švelnia žaluma, žydi vyšnios. Pravažiuojame Lomžą, Varšuvą, Tomasz Mazovieckij. Vairuotojai varo autobusą be sustojimo, matyt nori pavyti laiką. Jo kaip visada daug sugaišome kamščiuose prie Varšuvos. Diena ilga, nes ir kėlėmės anksti, ir valanda pasukta atgal. Rodos važiavimui galo nebus. Išsigiedrijo, laukai žaliuoja, iki Vroclavo liko 35 km. Gerai, kad puse mūsų keliautojų skrenda léktuvu, tai autobusas pustuštis ir mes galime net pagulėti.
Antroji diena. Išvykstame iš Prahos. Lauke lyja ir šalta. Šiandien vél pravažiuosime 1000 km. Gidas pasakoja Prahos miesto istorijos legendą. Daug mineralinių gelmių ir daug įgriūvų. Nuostabus zoologijos sodas, kuris konkuruoja su Wroclavo sodu. Grojantys fontanai. Senamiestis - bokštų ir bažnyčių miestas. Didinga gelžinkelio stotis. Jojantis Vaclovas į Prahą. Virš Vltavos upės atsiveria šv. Vytauto katedra. Paliekame Prahą. Autobusą buvo sustabdžius mobilioji policija, patikrino dokumentus, užregistravo ir palinkėjo gero kelio.
Regensburgas - nuostabus miestelis, tik visa bėda - šiandien lyja ir net sninga, gana šalta, vaikščiojome su skėčiais ir lietpalčiais, - nei pafilmuoti, ne pafotografuoti. Neveltui Regensburgas, vokiškai Regen – lietus. Apžiürėję miestelį, užėjome į senovinę užeigėlę paragauti karštų dešrelių.
Lietus lyja toliau, važiuojame į Milaną. Bernelių perėja, jungianti Austriją su Italija. Pakilome į 1350 km aukštį. Matėme pirmąjį viaduką, vadinamą Europos viaduku. Leidžiamės žemyn. Kalnuose buvo giedra, nusileidome ir vėl lyja - pietų Tirolis. Jie didžiuojasi, kad yra pietų tiroliečiai, dauguma kalba vokiečių, bet yra šnekančių ir lotynų kalba. Čia gamina grapą, nes vynuogėms klimatas netinka. Kaimų pavadinimai būna daźnai dvivardžiai: vienas itališkas, kitas vokiškas. Kalnai, pasakiški slėniai, viadukai, tiltai, tuneliai. Vėlai vakare pasitikome oro uoste tuos, kurie skrido lėktuvu.
Trečioji diena. Dvi beprotiškos dienos - anksti išvykstame, vėlai privažiuojame viešbutį. Dabar mūsų pilnas autobusas. Po pusryčių, kuriuos šlavėme lietuviškai, o darbuotojai nespėjo nešti mums dešras, stiklines ir pilstyti kavą, - vėliau pasikvietė pagalbininką ruošti kavai, išvažiavome į Milaną. Milane šiek tiek paklausius gido pasakojimo, pasiskirstėme. Vieni apžiūrėjo Milano katedrą, kiti, kurie jau buvę, tai nei lipo, nei kėlėsi į katedros viršų. Turėjome daug laiko pasivaikščioti po miestą, pafotografuoti ir pafilmuoti. Susitikę užėjome į bažnyčią, kurioje yra Leonardo Da Vinčio "Paskutinė vakarienė". Nors spalvos išblukusios, bet įspūdis
nepakartojamas. Gavome ausines su gido pasakojimu, ėjome po 11 žmonių ir būti galėjome 15 min Svarbiausia galima buvo fotografuoti ir filmuoti, kiek nori, svarbu tik kad be blykstės. Bažnyčia išorėje labai įdomi, romaniško stiliaus. Sustojome bendrai nuotraukai.
Kiek pavažiavus atvykome į Kartūzų vienuolyną. Vietinė gidė pasakojo vokiškai, gaila labai tyliai, todėl sunku buvo suprasti. Tadas vertė. Čia fotografuoti neleido, vienuolynas labai įdomus. Zita juokavo, kad tie vienuoliai nieko nedirba, tik meldžiasi, bet vėliau gidas papasakojo, kad jie augino daržoves vienuolyno labui, meldėsi, tobulėjo... Dabar gyvena tik 7 vienuoliai.
Įsėdę į autobusą pasveikinome Margaritą su gimtadieniu. Šiandien labai graži diena, šilta. Dar 250 km iki viešbučio, kuriame dabar nakvosime 4 naktis - tai gana patogu, nes nereikės kasdieną rinkti skudurėlius ir tampytis su bagažu.
Pradėjome skaičiuoti tunelius. Jie pirmieji tik tiems, kurie atskrido. Mes jau pravažiavome kokius 7 prieš jiems atvykstant. Džiaugiamės, kad šiandien būsime prie jūros. Skaičiuojame tunelius iš naujo, čia jų labai daug. Panyrame ir vėl išnyrame, aplink kalnai, šiandien be sniegynų. Pasakiško grožio bažnytkaimiai slėniuose. Matome viaduką, vieną vėjo jėgainę ir išvystame jūrą, važiuojame jūros pakrante. Suskaičiavau 127 tunelius, kiti - truputį mažiau.
Ketvirtoji diena. Vaźiuojame Ligūrijos pakrante. Diena labai graži, saulėta, apie 15 laipsniių šilumos, o už lango jūra, kaktusai, fikusai, palmės, žydi nematytos gėlės. Via Aurelia – senovės romėnų karo kelias iš Romos per Etrūriją ir Ligūriją, vienas svarbiausių senovės kelių Italijoje, kuriuo keliavo Aurelijus, - įkūré Genujos miestą. Čia vienijosi Italija. Vakar buvome Pavijos vienuolyne, kurį jie įkūrė.
Sanremas - 57 tūkstančiai gyv. Šiame mieste savo vilą turėjo ir 1896 m. joje mirė švedų chemikas, inžinierius, dinamito išradėjas Alfredas Nobelis.
Diena buvo be galo įdomi, bet labai sunki. Iš pradžių kopėme į didžiulį kalną, labai sunkiai, kur apžiūrėjome Katedrą. Karšta. Po to aplankéme Nobelio vilą. Tada vykome į Bussano Vecchia, kurį (miestelis aukštai kalnuose) 19 a. pab. suniokojo žemės drebėjimas. Dabar čia menininkų "Meka". Kopėme be galo sunkiais keliais, ne visi ištvėrė, kas pasiliko, kai kas grįžo žemyn.
Važiavome iki miestelio Imperia, kur vėl kopėme į kalną – apžiūrėjome šv. Klaros vienuolyną. Po to dar du miesteliai: Červo, lipome į Katedrą ir dar vienas miestelis Alassio, kur pasivaikščiojome akmeniniu tiltu, panašiu kaip Palangoje į jūrą, bet ne mediniu. Rytoj diena žada būti lengvesnė, o po pietų važiuosime į vynuogininkystės ūkį, kur bus vyno degustacija.
Penktoji diena. Gidas pasakoja apie Bordirghero miestelį, kuriame mes gyvensime 4 dienas. Lipam Ospedaletti, visi miesteliai prie jūros. Pasivakščiojome pajūriu, grįžome gatve, kur auga apelsinmedžiai su kabančiais jau prinokusiais vaisiais. Tai pirmasis derlius, anrtrasis būna žiemą.
Važiuojame toliau. Vallibona už 10 km. Vėl lipome laiptais iki bažnyčios labai gražiomis siauromis akmeninėmis gatvelėmis ir visokiais užkaboriais. Net žmonės ten gyvena ir savo duris apsipuošę tai gėlėmis, tai kokiais tai rankdarbiais. Ventimilija - dar vienas senas miestelis. Atvežė mus į turgų, tikėjomės, kad bus daržovių, deja tai itališkas Gariūnų turgus, daug juodaodžių, apsikarsčiusių akiniais, diržais ir rankinėmis. Nusipirkome užtepėlių, prisiragavome daug skanių sūrių ir net dešrų. Senamiestis gana toli ir vėl kalne. Nebeliko jėgų ir laiko...
Važiuojame į Dolče Akva (Aqua), kuris garsėja vynu Dolče Aqua Rosezes. Apžiūrim labai įdomų miestelį ir važiuojame į vynuogininkystės ūkį. Ten randame mums paruoštas lėkštes (jau kai kas įdėta), jas pasiėmę einame prie uźkandžių ir pasirenkame visokių užteptų sumuštinukų, marinuoto česnako, alyvuogių, šparagų ir daug visokių užkandėlių. Ant stalo padėtas baltas ir raudonas stalo vynas, mineralinis vanduo. Po to atneša karštus makaronėlius su piestos padažu. Pavalgius pasiūlo pasiimti taures ir eiti prie kito stalo, kur pagal norą įpila kokio nori vyno, grapės ar likerio. Įdomus pipirinis likeris su anyžiais, jo ragavau du kartus. Pačioj pabaigoje gėrėme limančelo, kuris atseit padeda viską suvirškinti. Jį mes jau žinome iš praeitų kelionių.
Grįžome „namo“ anksti ir linksmi, - visa tai kainavo po 20 eurų. Vakare ėjome prie jūros, ji nuo mūsų viešbučio netoli. Pasifotografavome, pabraidėme, pavaikščiojome po kurortinį miestelį.
Šeštoji diena. Buvome parfumerijos fabriko parduotuvėje, prisiuostėme, prisikvėpinome, prisipirkome. Atvykę į Monaką lankėmės nuostabiame kaktusų sode ir kunigaikščio rūmuose. Monakas labai įdomi valstybė Prancūzijos valstybėje. Įdomiausia, kad pakrantėje gražūs turtingi dideli namai - tai Monakas, o visi mažesni namai aukščiau kalnuose - tai jau Prancūzija. Buvome dar japoniškame sode.
Miestas šurmuliuoja, ruošiasi ralio varžyboms. Buvome užėję į prašmatnius kazino rūmus, kur galima įeiti tik į vestibiulį ir be fotoaparatų, o jei giliau, - kaina 10 eurų. Rytoj paliekame į viešbutį ir dar tris naktis reiks kilnotis kasdieną su daiktais. Taigi rytoj jau traukiame namų pusėn.
Septintoji diena. Šiandien turėjome keltis anksti. Valgėme 6:15. Pravažiuodami gražiausias kalnuotas vietas, atsisveikinome su jūra. Važiuojame į Brensoną, iki jo - 360 km. Pyla lietus. Pakylame į kalnus - 1800 km virš jūros lygio, pradėjo snigti, kai kuriose vietose net pusnys. Fotografavau nuostabius vaizdus pro langą. Šlapias sniegas krinta ir krinta. Aikčiojame nuo grožio ir netikėtų žiemiškų vaizdų. O paskui leidomės serpantininiu keliu. Slidu, vairuotojai patyrę, geri, važiuoja labai atsargiai. Nusileidome iki 1300 km lygio.
Ekskursija po Brensoną. Nepasiruošę žiemai, kai kas su vasariniais bateliais. Negalvojome, kad tiesiai iš vasaros pateksime į žiemą. Esame Prancūzijoje, grįšime tuo pačiu snieguotu keliu vėl į Italiją, važiuosime į Turiną žiūrėti Kristaus drobulės.
Aštuntoji diena. Vežame skrendančius namo į aerouostą. Jau mes vėl karaliaujame po vieną sėdinėse. Priekyje dar trys dienos kelionės.
Gražus miestas kalnuotas Bergamas, kurio jau nematė tie, kurie išskrido. Lipome vėl labai aukštai, kėlėmės aukštyn į.... bažnyčią, - mano išmanus telefonas parodė 11 aukštų. Vienas aukštas atitinka berods 100 metrų. Leidžiantis žemyn akmenukais grįstais laipteliais net galva sukosi. Kai kas parkrito, ir kylo klausimas: "kas lengviau - į viršų, ar žemyn?
Atvažiavome į privatų viešbutį „Dolomit“, mūsų visą bagažą sukrovė į savo busiuką, nes autobusui buvo per siaura užvažiuoti. O mes tuo metu dar nužsiregistravę skubėjome aplankyti bažnyčią, kuri uždaroma 18 val. ir kurioje yra Ticiano paveikslų originalai. Kunigas, pamatęs kad mes domimės, net apšvietė Ticiano tapytą paveikslą, vėliau nuvedė į zakristiją, daug pasakojo apie ten esančias relikvijas. Ir net Vilnių žino, - "gražus miestas". Kai grįžome į viešbutį, visi mūsų lagaminai ir ryšulėliai buvo sunešioti laiptais į vestibiulį.
Devintoji diena. Išlydėjo kitą rytą mus iš viešbučio irgi labai gražiai: išnešė visus lagaminus, sudéjo į savo busiuką, nugabeno prie mūsų autobuso. Patenkinti, kad pagyrėme viešbutį.
Leidžiames serpantininiais keliais i Kantiną. Diktofonas įrašinėja, o aš drebančiame autobuse, nes sukinējames, rašau Ipad‘e. Dar vis leidžiamės, aplink dolomitiniai kalnai. Nuo grožio alpstame, - saulė ir kalnai. Išlipame pasifotografuoti dolomitinių kalnų fone. Vaikštome po
Kortino d‘Ampezzo, toliau kylame ir leidžiames į Austrijos Alpes. Peisažas keičiasi, vis dar balti šviečiantys saulėje dolomitiniai kalnai, bet šalia plento jau atsiranda žalios vejos, išsitiesęs ir geležinkelis. Praeina spalvotas traukinukas. Pasivaikštome po Lienzą. 12:15 važiuojame toliau.
Gidas užsako vakarienę Brno.
Dešimtoji diena – ilga kelionė per Lenkiją...
Daugiau kelionių aprašymų yra čia
- Peržiūros: 729
