Arkikatedros parapinis choras

2019-04-28 - pirmoji išvyka į Parudaminį, kur giedojome lenkiškose ir lietuviškose mišiose, koncertavome prie altoriaus. Vargonavo Živilė Survilaitė. 40 Parapinio choro choristų sutilpo į erdvę, kurioje normaliai gieda tik 15.

2019 m. balandžio mėnesį įsiliejau į Katedros parapinį chorą. Rimtas repertuaras, repeticija viduryje savaitės, sekmadieniais 8 val. giedame mišiose. Vadovė Judita Taučaitė.

Daugiau apie chorą

"DRAUGO" ŠEŠTADIENINIS PRIEDAS

2020 LAPKRIČIO 28 D.

Vilniaus Katedros chorų šventėje apsilankius
„Mano Viešpatie, Dieve tiesos”

Perpetua Dumšienė

Arkikatedroje gieda šeši chorai: parapinis (vadovė Judita Taučaitė, choras įsikūrė 1991 m.), Liaudiškų giesmių (vadovė Janina Bukantaitė, choras įsikūrė 1996 m.), Jaunimo (vadovė Violeta Savickaitė-Paciūnienė, choras įsikūrė 1989 m.), Vaikų (vadovės Rita Nenėnaitė ir Eglė Čigriejūtė-Strolienė, choras įsikūrė 1989 m.), Didysis (choro meno vadovas Remigijus Songaila, chormeisterė Eglė Ganusauskienė, choras įsikūrė 1989 m.), Tradicinio Romos Katalikų Bažnyčios liturginio giedojimo choras – Schola Gregoriana Vilnensis (vadovas Dainius Juozėnas, įsikūrė 1989 m.).

Vilniaus arkikatedros bazilikos parapinio choro pradžia buvo sumanyta monsinjoro Kazimiero Vasiliausko. Monsinjoras nuo pirmųjų šventovės atgavimo metų, kai tik tapo Katedros klebonu, sumanė parengti apie 30 žmonių, kurie Mišių metu giedotų liaudiškas giesmes. Žmonės vėliau ir patys tiems giedotojams po truputį pritardavo. 1991 metais imtos giedoti visiems praktikuojantiems katalikams gerai žinomos populiarios bažnytinės giesmės. Prieš šventas Mišias Katedroje vykdavo nedidelės repeticijos.

Vadovauti šiam giesmininkų būriui monsinjoras pakvietė vargonininką Petrą Bagdonavičių. Mišių metu giedant vargonais grojo vienas žymiausių Lietuvos muzikų Bernardas Vasiliauskas. 1992 metais giesmininkai buvo užkelti prie vargonų, su sąlyga, kad būtų tęsiamas liaudiškas giedojimas. Monsinjoras sugalvojo ir choro pavadinimą – Katedros parapinis choras. Taigi monsinjoras buvo šio choro pradininkas, įkūrėjas, krikštatėvis ir globėjas. Mylėjo jis chorą, o choras mylėjo jį. Visose choro šventėse, o ypač muzikos globėjos šventos Cecilijos dieną, monsinjoras rasdavo laiko paklausyti choro, išgerti su giedotojais puodelį arbatos, šmaikščiai pajuokauti.

Choristai dalijasi prisiminimais: „Monsinjoro šviesa, kai jis laikydavo Mišias, pasiekdavo mus ir prie vargonų. Kviesdavo mus į svečius ir kai dirbo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Paskutinį kartą su monsinjoru susitikome 2000 metais, kai jo pakviesti vasarą susirinkome iš visos Lietuvos ir giedojome Turniškėse Tremtinių koplyčioje.”

Rašydama pajutau, kad labai svarbu plačiau paminėti giesmės ,,Mano Viešpatie, Dieve tiesos” autoriaus Kastyčio Matulionio gyvenimą ir darbus. Jo istorijos dvasia labai artimai susijusi ir su Šv. Cecilijos kankinyste, ir su muzikos sakralumu, o taip pat ir su Vilniaus Katedra. Jonas Kastytis Matulionis (1931 02 10 – 2015 01 12) – kunigas, jėzuitas, dainininkas (tenoras), pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. Iš septynių vaikų šeimos kilęs aukštaitis labai anksti parodė gabumus muzikai ir mokslams, tad nors ir našlaitis, seserų remiamas įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Jonas Kastytis laisvas nuo mokslų valandas skyrė poezijai, klasikinei muzikai ir maldai. Jis dainavo VU akademiniame chore. Chore užsimezgusios bičiulystės vėlesniais gyvenimo metais perėjo į kūrybinį bendradarbiavimą – 30 metų VU akademiniam chorui vadovavęs choro dirigentas, kompozitorius, vargonininkas, pedagogas Pranas Sližys (1915 12 16– 2004 02 15) yra sukūręs daug giesmių kun. J. K. Matulionio žodžiais, tačiau saugumo sumetimais kunigo pavardė nebuvo nurodoma. Tik 1995 m., kai kompozitorius P. Sližys išleido savo kūrybos rinkinį „Mišios. Giesmės. Dainos”, ten nurodyta kun. Kastyčio – žodžių autoriaus – pavardė. Gabaus jaunuolio talento sklaida buvo sustabdyta būtent dėl to, kad jis budrių režimo sargų buvo pastebėtas giedantis bažnytiniuose choruose. Kastytis Matulionis 1955 metais Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1953–1956 metais dainuoti mokėsi Vilniaus J. Tallat- Kelpšos muzikos mokykloje, 1956–1959 m. studijavo Vilniaus konservatorijoje. Dalyvavo vokalistų konkursuose, 1956 m. respublikiniame konkurse Vilniuje laimėjo I vietą. Dainavo solo Maskvoje, Paryžiuje, Osle, Stokholme. Muzikos profesionalai labai gerai vertino jaunuolio balsą: Labai tikėtina, jei Kastyčiui būtų tekę gyventi kitu laikotarpiu, galėtume didžiuotis, kad Lietuva padovanojo pasauliui ypatingo talento tenorą. Tačiau sovietmečiu būti praktikuojančiu krikščionimi ir daryti sėkmingą dainininko karjerą buvo nesuderinami dalykai.

Pašalintas iš trečio Konservatorijos kurso už giedojimą bažnyčiose, dirbo įvairiose bibliotekose, muziejuose, kol vadovai gaudavo nurodymą iš darbo atleisti. Visapusiškai išsilavinęs gabus žmogus nutarė tapti kunigu. 1977 metais pogrindyje įstojo į Jėzaus draugiją, o 1980 m. baigęs pogrindinę kunigų seminariją įšventintas kunigu. Bet ir kunigo pastoracinį darbą pertraukia KGB. Kun. Jonas Kastytis Matulionis net du kartus kalintas saugumo (suimtas 1976 m. spalio mėn., vėliau – 1984 m. jau būdamas kunigu). Pirmąsyk už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką” kalintas Vilniaus KGB rūmuose ir nuteistas trejiems metams lygtinai. Antrąkart – už Kybartuose 1984 m. lapkričio 1-osios proga surengtą procesiją iš Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios į miestelio kapines, giedant Visų Šventųjų litaniją. Teistas 1985 m. sausio 17–18 d. Vilniuje LTSR Aukščiausiojo Teismo. Paskutiniame žodyje kunigas kaltu neprisipažino, nesigailėjo, kalbėjo, kad visur, kur tik jis bus, stengsis gerai atlikti savo, kaip kunigo, pareigą. Teismo nuosprendis – treji metai laisvės atėmimo, bausmę atlikti bendro režimo lageryje. Išvežtas į Smolensko srities Anachovo lagerį, po aštuonių mėnesių amnestuotas. Kadangi kunigas buvo rimtas ligonis, lageryje jam pripažino pirmą invalidumo grupę, be to, straipsnis, pagal kurį jis buvo teistas, įėjo į amnestiją – tad jis buvo paleistas. Bet saugumiečių patyčios tuo nesibaigė. Jie surado formalią priežastį, kad kunigas dar nespėjo prisiregistruoti, ir jį sugrįžusį, iškankintą vėl areštavo po savaitės laisvės ir už bendradarbiavimą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje” išsiųstas į Užbaikalę, įkalintas Novo-Orlovsko (Čitos sritis) lageryje. Kalėjo iki 1987 metų. Jis buvo vienas iš paskutiniųjų politinių kalinių okupuotoje Lietuvoje. 1988 metais paskirtas altarista Kaišiadorių katedroje. Tiesa, jau po metų buvo paskirtas Vilniaus arkikatedroje dirbti sielovadinio darbo, kur garsėjo kaip nuostabus nuodėmklausys. Buvo vikaru Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, paskui Šv. Kazimiero bažnyčioje. Nusilpus sveikatai, persikėlė į Kauną, kur buvo Šv. Pranciškaus Ksavero parapijos kunigu, gyveno Kauno jėzuitų vienuolyne, kur ir baigė žemišką kelionę. Spaudoje galime rasti prisiminimų apie kun. Jono Kastyčio Matulionio rengiamus sakralinės poezijos skaitymus, jo eiles ir giesmes, apie ypatingo grožio renginį – 1993 m. rugpjūtį surengtą dovaną į Lietuvą atvykusiam Šv. Tėvui – Vilniaus arkikatedroje bazilikoje įvyku- sią įspūdingą religinės poezijos popietę, apgaubtą rimties, susitelkimo ir pagarbos. Tokia vienos giesmės istorija. .... Už kūrinio žodžių slypinti dvasios šviesa ir įkvepia vidiniam giedojimui, iš sielos gelmių šauktis „Mano Viešpatie, Dieve tiesos”.