Senos patarlės ir priežodžiai

1. Bendras arklys visada liesas.
2. Kur trumpa, ten ir trūksta.
3. Obuolys netoli terieda nuo obels.
4. Kur vėjas pučia, ten ir šakos linksta.
5. Varną ar prausk, ar neprausk - jis vis toksai.
6. Kieno galva, to ir valia.
7. Virbas nulūžta, virbų šluota nelūžta.
8. Ugnis negesinama išsiplečia.
9. Dėl ilgo liežuvio ne vienam ir dantys išgriuvo.
10. Kieno burna karti, tam ir medus nesaldus.
11. Gardus obuolys, kai nėra sargo

Kitomis patarlėmis aiškiai patariama, kas reikia ir ko nereikia daryti:

1. Ieškok kaip duonos - ir rasi.
2. Palengva eidamas, toliau nueisi.
3. Plėšk lunką, kad plyšta: kai prikeps, nebeįveiksi.
4. Lenk medį, kol jaunas.
5. Būk toks, koks nori rodytis - ir geras būsi žmogus,
6. Neteisk kito, kol jo kaily nesi buvęs.
7. Nenutvėręs už rankos, nesakyk - vagis.
8. Nekask kitam duobės: pats įkrisi.
9. Prieš vėją nepapūsi; prieš vandenį nepaplauksi.
10. Nebūk saldus, nebūk kartus: saldų nurys, kartų išspjaus.

Nemaža lietuviai turi patarlių ir apie Dievą, gerąsias ir piktąsias dvasias:

1. Viešpačiui Dievui esame visi lygūs.
2. Kas su Dievu, ir Dievas su tuo.
3. Nevaryk Dievo į medžius, nes paskui neišprašysi.
4. Vaikui krintant, angelas priegalvį pabruka; seniui puolant, velnias akmenį pakiša.
5. Eidamas su velniu obuoliauti, paliksi ir be krepšio, ir be obuolių.

Daugelyje patarlių minimi šventieji.

1. Iš tų pačių šventieji, iš tų pačių prakeiktieji.
2. Ne visada šv. Jono diena.
3. Kūrenas kaip šv. Jono ugnelė.
4. Lig šv. Jurgio turėk ir ožkai.
5. Nuo šv. Mataušo ir vanduo ataušo.
6. Šv. Ona - gera žmona: atvažiavo su šviežiu ragaišiu..
7. Nuo šv. Kazimiero pavaža krypsta.

Rečiau galima aptikti patarlėse mitologiniu elementų:

1. Nė saulės duktė jam neįtiks.
2. Šnypščia lyg žaltys, pieno negavęs.
3. Perkūno duktelė - skaisčioji gabelė.

Gerokai skiriama patarlėse vietos ir šeimos santykiams:

1. Kas tėvo motinos neklauso, valgo duoną sausą.
2. Motinos dūžis - sviesto gniūžis.
3. Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia.
4. Sūnus obuolius kremta, tėvo dantys atšimpa.
5. Sūnaus baramas, lipk ant krosnies, žento - nėšinkis laukan.
6. Duona ne marti: suvalgysi - ir nebėr.
7. Tarp dviejų nešiotojų vaikas be nosies.
8. Kad vaikas neverkia, motinai nerūpi.
9. Gyvenkim kaip broliai, mylėkimės kaip seserys.
10. Našlaičių ašaros akmenį perskelia.

Yra patarlių, susijusių su lietuvių tautos istorija ir jos santykiais su kitomis tautomis:

1. Ar eisi, luptas būsi, ar neisi luptas būsi (baudžiava).
2. Ką tu ten taip ilgai dirbi, kaip švedas ties Ryga.
3. Kas bus, kas nebus - žemaitis nepražus.
4. Baisiau už kryžioką nė velnias nemauruoja.
5. Vokietis ryja kaip arklys ir dirba kaip gaidys.
6. Vokietis juk lenda, lyg kiaulė per tvorą: juo muši, juo lenda.
7. Devyni gudai vieną ožį pjauna.

Reikia pasakyti, kad yra patarlių storžieviškų, o kartais ne aukštos ir moralinės vertės: juk žmonių yra visokių; visokių tad minčių jie išreiškia. Šit kad ir egoizmo idėjos patarlėse:

1. Miela brolis, miela sesuo - savi dantys dar mieliau.
2. Gėda ne dūmai: akių neišgrauš.
3. Pamislijęs šerk tėvo galvon.

Paprastai skiriamos patarlės nuo priežodžių. Pastarieji - lengvesnio turinio posakiai, neturį savyje gilesnės minties ir pamokomosios prasmės, pavyzdžiui:

1. Nei pakartas, nei paleistas.
2. Maudžia kaip dantį geliamas.
3. Kvailas per visą pilvą.
4. Kad tave Neris!
5. Akių pasiklausk!